Daugeliui žmonių krūtų implantai vis dar atrodo kaip kažkokia egzotika ir daug kas neįsivaizduoja, kaip tai turėtų būti daroma ir koks turėtų būti jausmas, kai pasidarai tokią operaciją. Taip pat ir – kodėl žmonės darosi tokias operacijas. Kalbamės su anonime panorusia likti Ana (vardas pakeistas), kuri sutiko papasakoti, kodėl ji pasidarė krūtų operaciją ir kaip jai sekėsi.
Kodėl nutarėte pasidaryti operaciją?
Man krūtų implantai visada jaunystėje atrodė kaip kažkoks tabu. Tėvai mane augino labai dorovingai, visada sakydavo, kad grožis yra tuštybė ir liepdavo orientuotis į mokslus (nors, tiesą sakant, mama labai visą gyvenimą pati rūpinosi savo grožiu). Mano šeimoje visos moterys visada buvo labai gražios, tokios, apie kurias sklisdavo kalbos. Mama buvo gražiausia miesto moteris, močiutė irgi senais laikais buvo tikra gražuolė. Ir sesės priversdavo atkreipti kiekvieno praeivio dėmesį. Tik aš, kai gimiau, iškart visiems sukėliau nuostabą ir pasibjaurėjimą, tėvai tada pasakė – o ne, turbūt atsigimė į tėvo giminę. Taigi, visą laiką tikėjau, kad esu negraži, taip jau lemta. Tačiau, perkopusi 20 metų, nusprendžiau išlipti iš savo drovumo ir į viską racionaliai pažiūrėti. Taip, mano bruožai gal ir nebuvo kaip Penelopės Kruz, bet jie buvo taisyklingi, normalūs. Su plaukais gali lengvai sukurti ką nori. O figūra – puiki, tik krūtinės visiškai nėra. Taigi, objektyviai įvertinau savo išvaizdą ir nutariau pasidaryti krūtinės didinimo operaciją, kad jau niekada negalėčiau sau priekaištaut, kad neva kažkas negerai mano išvaizdoje.